Prieš pakartotinai panaudojant plastiko atliekas įvairiais perdirbimo būdais, dažnai reikia rūšiuoti. Dėl įvairių ir sudėtingų plastiko vartojimo kanalų ir sunkumų pagal išvaizdą lengvai atskirti po-vartotojui skirtą plastiką, plastikinius gaminius geriausia ženklinti pagal jų medžiagos tipą. Kinija sukūrė GB/T16288-1996 „Plastikinių pakuočių gaminių perdirbimo ženklinimą“, nurodydama medžiagų tipo ženklinimą, kurį pasiūlė ir įgyvendino Jungtinių Amerikos Valstijų Plastikų inžinierių draugija (SPE). Nors šis ženklinimo būdas palengvina rūšiavimą, Kinijoje didelis nepažymėtų plastikinių gaminių skaičius vis dar kelia rūšiavimo sunkumų. Norint atskirti skirtingus plastiko tipus perdirbimui, pirmiausia svarbu suprasti, kaip atpažinti skirtingus plastikus. Toliau pateikiamas paprastas plastiko identifikavimo metodas:
Išvaizda: Stebint plastiko išvaizdą, iš pradžių galima nustatyti jo kategoriją: termoplastinis, termoreaktingas arba elastomeras. Paprastai termoplastikai skirstomi į kristalinius ir amorfinius tipus. Kristalinis plastikas atrodo permatomas, pieniškas arba nepermatomas, skaidrus tampa tik plonos plėvelės būsenoje, o kietumas svyruoja nuo minkštos iki raginės. Amorfiniai plastikai paprastai yra bespalviai ir visiškai skaidrūs be priedų, o kietumas svyruoja nuo kietesnio už ragu{3}}kaučiuką (tokiu atveju dažnai pridedama plastifikatorių ir kitų priedų). Termoreaktinguose plastikuose dažniausiai yra užpildų ir jie yra nepermatomi; jie yra skaidrūs, jei juose nėra užpildų. Elastomerai turi guminį pojūtį ir tam tikrą pailgėjimo laipsnį.
Šildymo charakteristikos: Minėtų trijų tipų plastikų šildymo charakteristikos taip pat skiriasi ir jas galima nustatyti kaitinant. Termoplastikai suminkštėja kaitinant, lengvai išsilydo, o išlydę tampa skaidrūs, dažnai gali būti įtraukiami į siūlus iš lydalo ir paprastai juos lengva kaitinti{1}}. Termoreaktingi plastikai išlaiko savo pradinį kietumą ir nesuminkštėja prieš cheminį skaidymąsi, išlieka santykinai stabilūs iki karbonizacijos skilimo temperatūroje. Kaitinant elastomerai neteka iki jų cheminio skilimo temperatūros, tada medžiaga suyra ir karbonizuojasi.
